Vilniaus universitetas

Žemės ūkio mokslų pradžią Lietuvoje davė Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakulteto Žemės ūkio katedra, kuriai vadovavo prof. M.Očapovskis. 1803 m. įkurta katedra pradėjo veikti tik 1819 m. – aukštosios mokyklos klestėjimo laikotarpiu. Jis sutapo su antruoju žemės ūkio mokslo vystymosi tarpsniu Vakarų Europoje, kurį nurodė J. Dauparas studijoje “Žemės ūkio švietimas” (1966 m.). Čia jis išskyrė tris aukštojo žemės ūkio mokslo vystymosi tarpsnius senajame kontinente: 1) kameraliniai mokslai, 2) žemės ūkio akademijos, 3) žemės ūkio mokslas prie universitetų ir savarankiškose aukštosiose mokyklose.
Žemės ūkio mokslas Vakarų Europoje XIX a. pradžioje. Šio švietėjiško judėjimo ir žemės ūkio akademijų steigimo iniciatorius buvo Vokietijos mokslininkas A.Tėras (Albrecht Thaer, 1752-1828), 1810 m. tapęs Berlyno universiteto žemės ūkio dalyko profesoriumi.

A. Tėras (Albrecht Thaer)

A. Tėras (Albrecht Thaer)

Žemės ūkio studijas jis grindė tiesiogine besimokančiojo veikla žemės ūkyje. Tam 1802 m. savo gimtinėje Kelėje (Celle) būsimas profesorius bandė įkurti pirmąją žemės ūkio mokyklą Vokietijoje. Po ketverių metų šią mokyklą jis perkėlė į Mioglino (Möglin) dvarą netoli Berlyno, kurią reorganizavęs 1824 m. įsteigė Karališkąją Mioglino akademiją – pirmąją aukštąją žemės ūkio mokyklą Europoje su bandymų lauku, tapusią tikra žemės ūkio mokslo įstaiga. Prof. A.Tėras išgarsėjo 4 tomų veikalu “Racionalaus žemės ūkio pagrindai” (1809-1812), kuris buvo išverstas į daugelio Vakarų Europos tautų kalbas. Profesorius mokė pritaikyti gamtos mokslų laimėjimus žemės ūkyje (sukūrė augalų mitybos humusu teoriją), gilino ekonomikos mokslo teoriją, tobulino statistikos taikymą, skatino bulvininkystės ir avininkystės vystymąsi. Sekant Mioglino akademijos pavyzdžiu XIX a. pirmoje pusėje Vokietijoje buvo įsteigta daug vadinamųjų žemės ūkio akademijų dideliuose dvaruose: Hohenheime (1818), Šleisheime (1822), Jėnoje (1826), Tarande (1829), Eldenoje (1835), Regelvalde (1842), Proskau (1847), Popelsdorfe (1847), Veihenstefane (1852), Valdau ir Karaliaučiuje (1858). Šių akademijų dvarai buvo mokomieji arba parodomieji ūkiai studijuojantiems. Tuo laiku Vakarų Europoje buvo didelis gamtos mokslų pakilimas. Daug pasiekta chemijos srityje, padėjusioje tirti augalų ir gyvulių mitybą, žemės našumą. Dalis ano meto gamtos mokslų tyrinėtojų turėjo nemažą patyrimą žemės ūkyje, buvo daug šios srities praktikų. Todėl žemės ūkio akademijų pedagogai siūlė gamtos mokslo laimėjimus taikyti žemdirbių reikmėms, populiarino naujus ūkininkavimo būdus, didinančius žemės našumą. Tačiau jie stokojo tinkamos sistemos ir teisinių sąlygų. Trūko ir aukšto lygio mokomojo personalo, todėl daugelis žemės ūkio akademijų XIX a. antroje pusėje užsidarė. Tik kelios likusios persitvarkė į žemės ūkio aukštąsias mokyklas.
Žemės ūkio katedros veikla Vilniaus universitete. Iki jos veiklos pradžios universitete nebuvo pasirengusių profesorių. Mokslo plėtrai sutrukdė Napoleono žygis į Rusiją, kraštą slėgė nederliai, rekvizicijos, visiškai nualinusios krašto ūkį, pagaliau ginčai pačiame Universitete dėl tokios katedros reikalingumo, atskiriant ją nuo kitų gamtos mokslų. Tačiau katedros būtinybę nulėmė baudžiavinio ūkio krizė Rusijoje, baudžiavos panaikinimas Užnemunėje (1807 m.), Estijoje (1816 m.), Kurše ir Vidzemėje (1817 m.), rinkos santykių vystymasis Vakarų Europoje. Reikėjo keisti pasenusį ūkininkavimo būdą, o naujoms idėjoms skleisti ir pritaikyti trūko specialistų.
Tai gerai suprato pažangus Joniškėlio dvarininkas Ignas Karpis (1780-1809), 1808 m. išlaisvinęs iš baudžiavos dvaro valstiečius ir testamentu užrašęs 400 tūkst. auksinų įsteigti keturmetę parapinę mokyklą, kurią administruotų Vilniaus universitetas ir kurioje būtų dėstomi žemės ūkio dalykai. Tokia mokykla veikė 1810-1832 metais iki Universiteto uždarymo.
Vilniaus universitete padėtis pasikeitė, kai nuo 1817 m. pedagogams imta leisti tobulintis Vokietijos, Prancūzijos ar Rusijos universitetuose, kuriuose buvo skaitomas žemės ūkio kursas. Maskvos universitete profesorius M.Pavlovas jį pradėjo skaityti 1820 m.
Pirmuoju kandidatu Žemės ūkio katedros profesoriaus vietai užimti buvo Universiteto auklėtinis filosofijos daktaras Mykolas Očapovskis (1788-1854).

image-32

Mykolas Očapovskis

Tam jis buvo gerai pasirengęs. Dirbdamas Telšių pavieto maršalkos barono Rionės (Rönne) dvarų valdytoju buvo įgijęs gerą patyrimą. Apie M.Očapovskio teorines žinias galima spręsti iš to, kad dar prieš pretenduodamas profesoriauti Žemės ūkio katedroje, jis buvo lenkų kalba parašęs ir paskelbęs kelis mokslinius darbus. 1819 m. išleido beveik 200 p. veikalą “Agronomijos, arba mokslo apie gruntą pagrindai”. Nei šioje, nei kitose savo knygose M.Očapovskis termino “dirvožemis” (“gleba”) dar nevartojo. Knygoje jis žemes skirstė į 5 grupes pagal granuliometrinę sudėtį, įvertindamas ir kitus jų susidarymo veiksnius, ypač klimatą. Nūdienos požiūriu, tie darbai priskirtini agrogeologijos arba agronominės dirvotyros pradžiai Lietuvoje.

Dar prieš metus žurnale “Vilniaus dienraštis” (“Dziennik Wilenski”) ir atskirai apie 150 p. knyga pasirodė jo darbas “Žemės ūkio chemijos pagrindai”, kuriame naudojantis gausia to meto moksline literatūra, dėstomos agronomijos, agrobiologijos, augalų fiziologijos žinios. Samdomojo darbo pranašumą prieš baudžiavinį M.Očapovskis įrodinėjo straipsnyje “Kaip naudingiau yra valdytojui įdirbti dirvas – baudžiauninkų ar samdinių darbu”, o išverstame ir 1819 m. “Vilniaus dienraštyje” paskelbtame A.Tėro darbe “Racionalaus žemės ūkio pagrindai” skleidė vakarietiško ūkininkavimo naujoves (M.Strzemski, 1980).
Nors ir svarbus pretendentas buvo M.Očapovskis, tačiau Universiteto rektorius profesorius S.Malevskis tuokart (1819) jo nepriėmė profesoriauti Žemės ūkio katedroje, nes tą vietą išlaikė fiziką dėsčiusiam adjunktui Kajetonui Krasovskiui. Tuo būdu pirmuoju katedros žemės ūkio profesoriumi paskirtas Kajetonas Krasovskis.

jpg

Kajetonas Krasovskis

Tuo metu M.Očapovskis, remiamas savo buvusio darbdavio barono Rionės, trejus metus studijavo žemės ūkio mokslą ir ūkininkavimą Vakarų Europos žemės ūkio įstaigose. Jis metus išbuvo Mioglino žemės ūkio mokykloje Vokietijoje, vadovaujamoje A.Tėro, vėliau per Paryžių nuvyko į Angliją ir lankėsi keliose grafystėse, garsiose gerai organizuojamu žemės ūkiu (A.Merkys, 1960 m.).
1822 m. priimtas profesoriauti į Žemės ūkio katedrą M.Očapovskis pabrėždavo, kad žemės ūkio pažangos sparta priklauso nuo teorijos ryšio su praktika. Katedra neturėjo savo ūkio, todėl tyrimams ir praktikai sąlygų nebuvo. Panaudodamas Vakarų Europos šalyse įgytą patyrimą ir siekdamas šią kliūtį įveikti katedros vadovas parašė ir 1823 m. Universiteto tarybai įteikė Praktinio žemės ūkio (Agronomijos) instituto įkūrimo ir veiklos nuostatų projektą. Jo nuomone, institutas turėjo sudaryti sąlygas studentams susipažinti su žemės ūkio tvarkymu, vykdyti mokslinius tyrimus ir būti praktine žemės ūkio mokykla ne tik bajorų, bet ir valstiečių vaikams. Speciali komisija ir taryba projektą pripažino tinkamu ir persiuntė Vilniaus apygardos kuratoriui A.Čartoryskiui. Pastarasis sumanymui pritarė ir net pasiūlė prie Universiteto kurti specialų žemės ūkio institutą ekonomams, buhalteriams, ūkvedžiams, viršaičiams, girininkams ir kitiems specialistams rengti. Universitetas atsisakė organizuoti du institutus, bet pradžiai jam priklausiusiame Šventikių palivarke 1823 m. įkūrė žemės ūkio mokyklą, kuriai vadovavo prof. M.Očapovskis.
Pats Agronomijos institutas, oficialiai įsteigtas 1827 m., pradėjo veikti tik po metų, kada įsikūrė jam nupirktame netoli Vilniaus 100 valakų Pilaitės dvarelyje.

image (1)

Praktinės agronomijos instituto centro – Pilaitės rūmai

Prie instituto buvo įkurdinta ir žemės ūkio mokykla su bendrabučiu po 10 agronomų, miškininkų ir parapinių mokyklų mokytojų parengti. Joje galėjo mokytis ir baudžiauninkų vaikai. Agronomijos institutui vadovavo Universiteto paskirtas Mykolas Fričinskis (1792-1859), mokęsis A.Tėro žemės ūkio institute Vokietijoje. Jis paliko mokykloje skaityto “Paskaitų kurso” ir “Žemės ūkio istorijos” rankraščius. Institutas turėjo biblioteką, naują žemės ūkio inventorių, veislinių galvijų ir avių, pažangiai ūkininkavo.
Taigi Vilniaus universiteto Žemės ūkio katedros sandara buvo labai progresyvi, artima aukštojo žemės ūkio mokslo institucijoms Vakarų Europoje, įkurtoms XIX a. antroje pusėje. Tačiau dėl Universiteto veiklai tragiškų įvykių ji didesnių mokslinių tyrimų nesuspėjo pradėti.
Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma prof. M.Očapovskio parengta ir 1822 m. lapkričio 5 d. Fizikos-matematikos fakulteto profesorių posėdyje patvirtinta žemės ūkio (nuo 1824-1825 mokslo metų – agronomijos) kurso programa (vertimas iš lenkų kalbos):
Įvertinant tai, kad žemės ūkis yra tautos verslas, jo studijas reikia skirstyti į dvi dalis: mokymąsi auginti ir prižiūrėti žmogui reikalingus augalus bei gyvulius ir mokymąsi sumaniai panaudoti kapitalą, reikalingą augalininkystei ir gyvulininkystei. Todėl Universitete žemės ūkio kursas bus dėstomas tokia dalykų tvarka: kursas pradedamas gruntotyra, mokymu apie gruntus (žemes). Čia nagrinėjamos pagrindinės grunto savybės, jo sudėtis ir reikšmė augalams, mokomasi grunto klasifikavimo principų ir žemės įvertinimo pagrindų; po to – traktatas apie trąšas; po to mokomasi apie žemės mechaninį ir fizinį dirbimą, senų ir naujų žemės ūkio padargų panaudojimą, nuo kurio priklauso žemės ūkio pažanga. Kartu bus mokomasi naujų žemių įsisavinimo būdų – kelmų rovimo, sausinimo ir panašiai. Bus mokymas apie pievas; po tokių paruošiamųjų dalykų bus mokomasi apie dvi svarbiausias žemės ūkio šakas: bendrąją bei detaliąją (specialiąją – A.M.) augalininkystę ir bendrąją bei detaliąją (specialiąją – A.M.) gyvulininkystę. Jos turi būti nukreiptos mokymui ūkininkauti; kursą baigs ekonomikos dalykas, tai yra žemės ūkio amato teorija. Jis bus suskirstytas į skyrelius apie darbą, kapitalą, žemę. Bus nagrinėjama tai, į ką valstietis turi atkreipti dėmesį kurdamas ūkį. Ekonomikos dalykas bus baigtas ūkininkavimo sistemų teorija. Jis bus pritaikytas praktinio ūkininkavimo poreikių tenkinimui. Ypač bus stengiamasi, kad visas žemės ūkio kursas būtų naudingas dvarų savininkams, administratoriams, komiso darbuotojams ir besiruošiantiems dirbti Civilinės viešosios tarnybos tarnautojais. Paskaitose profesorius skirs didžiausią dėmesį bendrųjų žemės ūkio mokslų dėsnių taikymui ūkininkauti Lietuvos ir šiaurės klimato sąlygomis. Kiekvienu atveju bus pateikiami ūkininkavimo pavyzdžiai, naudojami užsienio šalyse, kurias profesorius pats aplankė. Įvertinant klimato ir vietos sąlygas bus nurodoma, kuriuos užsieninius ūkininkavimo būdus naudoti, o kuriuos atmesti.Chemija bus dėstoma kaip papildoma disciplina, pritaikyta žemės ūkiui. Jos atskiros temos apie žemės sudėtį, fermentaciją, augalų maisto medžiagas ir kt., siekiant daugiau naudos klausytojams, bus dėstomos prieš gruntotyros, trąšų, augalininkystės ir gyvulininkystės dalykus.Paskaitose bus laikomasi tvarkos, kurią esu paskelbęs “Agronomijos pagrinduose”, “Žemės ūkio chemijos pagrinduose” ir esančiame rankraštyje “Kaimiškojo ūkininkavimo kurse”. Paskaitos vyks keturis kartus per savaitę po pusantros valandos; pirmadieniais ir penktadieniais nuo pusės antros iki trečios valandos, o trečiadieniais ir šeštadieniais – nuo dešimtos iki pusės dvyliktos valandos.
Supažindindamas su naujais žemdirbystės ir ūkio organizavimo metodais profesorius M.Očapovskis pabrėždavo šių mokslų didelę ateitį, padedant suprasti gamtos paslaptis ir sukauptą naudingą patyrimą taikant žmogaus gyvenime. Žemės ūkio katedros klausytojus jis mokė šią ūkio šaką tvarkyti prekinio ir samdomojo darbo sąlygomis. Todėl paskaitose visada rasdavo vietos ekonomikos klausimams: kameraliniams mokslams, prekybai, politinei ekonomijai, finansams. Specialūs ekonominiai klausimai M.Očapovskio kurse buvo sujungti baigiamajame skyriuje ir tarsi apibendrindavo kitas disciplinas. Tą skyrių jis vadino tiesiog ekonomika arba “Žemdirbystės verslo teorija”. Čia buvo aiškinamos kapitalo panaudojimo žemės ūkyje ypatybės, pajamų bei išlaidų apskaita ir kt.
Profesoriaudamas Vilniaus universitete ir norėdamas savo patyrimą skelbti visuomenei M.Očapovskis parašė kelis reikšmingus žemės ūkio mokslo darbus. 1825 m. išėjo apie 150 p. jo knyga “Apie žemę, jos dirbimą ir žemės ūkio augalų priežiūrą…” ir “Vilniaus dienraščio” (“Dziennik Wilenski”) žurnale bei atskira knyga (1825 m.) pasirodė darbas “Gruntų klasifikavimo būdas”.

image-33

M. Očapovskio knygos „Apie žemę, jos įdirbimą ir ūkiškų augalų auginimą“ viršelio faksimilė

“Apie žemę…” – tai pirmasis žemės ūkio vadovėlis Lietuvoje, parengtas pavietų mokykloms. Jis parašytas klausimų ir atsakymų forma, jame išdėstyti mokymo apie žemę (dirvotyros) pagrindai, daug vietos skirta žemdirbystei, augalininkystei, žolininkystei, techninių augalų auginimui. Antrajame darbe autorius nurodo, kad tuometinis gruntų (dirvožemių) skirstymas į gerus, vidutinio gerumo ir prastus – pasenęs, netikęs. Pateikia pavyzdį apie Anglijoje taikomą gruntų grupavimą pagal kokybę, įgalinančią vieno akro kainą vertinti 5, 10, 20 ir 60 šilingų. Toliau aprašoma Prūsijos karalystės gruntų klasifikacija, numatanti 20 jų vienetų, išskirtų pagal tinkamumą vieniems ar kitiems augalams auginti, gruntuose esančių molio, smėlio dalelių, karbonatų kiekį. Knyga baigiama gruntų vertinimu šimto taškų sistema.
Dideliame 2 tomų apie 850 p. apimties veikale “Žvilgsnis į dabartinę žemės ūkio būklę šiaurinio klimato sąlygomis” (1828-1830) M.Očapovskis pagrindinį dėmesį skyrė techninių augalų auginimui. Pirmajame tome išdėstęs ekonomikos pagrindus autorius pasisakė prieš trilaukę sėjomainą, skatino naudoti ir pateikė daugialaukės sėjomainos pavyzdžių, taikytų Vakarų Europos ūkiuose. Tai buvo perspektyvios žinios, kurios po Vilniaus universiteto uždarymo galėjo būti panaudotos Mažojoje Lietuvoje ir Užnemunėje, kai pastarojoje 1864 m. visi Lenkijos karalystės valstiečiai buvo pripažinti valdomos žemės savininkais be jokių išpirkų. Bežemiai gavo po 3 dešimtines iš dvarų, o dvarininkams už ją buvo atlyginta iš valstybės iždo. Kaimai tuojau ėmė skirstytis į vienkiemius, kurių žemė geriau tiko už rėžinę pažangiai ūkininkauti. Todėl Užnemunės valstiečių būklė buvo daug geresnė negu visos Lietuvos. Tokiam ūkininkavimui skirtas ir antrasis veikalo tomas, kuriame aptariamas linams, kanapėms, rapsams, tabakui, apyniams, kmynams ir kitiems augalams tinkamos žemės parinkimas, vieta sėjomainoje, agrotechnika bei produkcijos pirminis apdirbimas.
Būdamas Vilniuje M.Očapovskis dar suspėjo iš vokiečių kalbos išversti ir pritaikyti to meto Lietuvos ekonominėms sąlygoms J.Biurgerio (Johan Bürger) knygos “Ūkininkavimo pradmenys” 2 tomus (1831-1832).
Prieš uždarymą (1832 m.) Vilniaus universitetas pasižymėjo veiklia studentija ir profesūra. Jame mokėsi 1,5 tūkst. studentų (Maskvos universitete buvo 800, Tartu – 600, Charkovo – 300 studentų). Vilnių vadino studentų miestu ir gretino su Getingenu (Vokietija) ir Oksfordu (Anglija) (S.Sužiedėlis, 1981 m.).
Numalšinus 1831 m. sukilimą ir 1832 m. uždarius Universitetą nutrūko ir Žemės ūkio katedros veikla. Tuo būdu ilgam nutrūko ne tik aukštasis, bet ir reguliarus profesinis žemės ūkio dalykų mokymas. Jaunimui, siekusiam įgyti žemės ūkio žinių ir tobulinti gamybą, teko mokytis svetur.

(Parengta pagal straipsnį: Motuzas, A. 1999. Pirmasis žemės ūkio mokslų židinys Lietuvoje. Mokslas ir gyvenimas. Nr 11/12.)

Užsisakykite naujienlaiškį!
Sekite mus tinkle!

Fakultetai